Šåōåšąņū. Āčņąóņąń Āåėčźčé






Āčņąóņąń Āåėčźčé

Marius Savickas

12c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla

Referatas

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio politika

1999 m.

Kaunas

1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.

2. Valstybės centralizavimas.

3. Vytauto kovos dėl valdžios.

d) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.

e) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.

f) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.

Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų šalį, yra svarbus mūsų

Lietuvos istorijai, nes jis kaip ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikščių

valdė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę galią. Šis valdovas

paliko Lietuvos istorijoje gilų pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų

darbų tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai iš visų valdovų

gerino LDK padėtį kaimyninių šalių akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.

Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma politika,

valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokytojų ar

šiaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai

knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A.

Šapoką, kuris puikiai ir informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį

Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau istorijos

mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus Kondratas, parašęs knygą

“Lietuvių tautos ir valstybės istorija”.

1

Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie 1350m. , jis augo

sunkiais Lietuvai laikais.

Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto ūgio, dailių ir

energingų veido bruožų. Turėjo dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido

atrodė moteriškas; niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonos

palydovės rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa Vytauto figūra atsišvietė

pasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa, rizikingumu ir savigarba,

žodžiu, - kažkokia didingo valdovo šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo,

bet savyje slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir žmoniškas. Įsidėmėtinas

jo susivokimas ir orientacija: iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus.

Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių ir elgesių observuoti.

Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė minutė

nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo pareigų neužmiršdavo

nei namuose, nei kelionėje. Ar klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar

duodamas atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis

užsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnį

laiką, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas

šachmatais. Bet visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu laikė tokį

monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į šalį valstybės reikalus.

Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo

didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų, kailinių ir

kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems dalindamas rodė didelį dosnumą.

Valgydamas ir gerdamas susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir

jokio kito gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu pranešė

visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi gana rūsčiai: nė vieno

nusikaltėlio nepalikdavo nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti.

Svečius priimdavo vaišingai ir gražiai.

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje

nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavo ji

ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir

papročius.

Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo dalykų,

kultūros, mokslo pamėgimas. Čia ir paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės

gerbė kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir vienų ir kitų jo

dvare netrūkdavo ir iš įvairių kraštų atsilankydavo.

Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų,

nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas,

kad Vytautas mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug

pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos, kaip

užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.

Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės, kiek juos buvo

galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo atžvilgiu buvo tikras

kryžiuočių mokinys, realistas ir praktikas.

Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus, dažnai

griebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro saviškiai jį

atkalbinėjo dėl didelių šalčių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė:

todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą ant dviejų

priešų; jei būsime nugalėti, kalbės apie mus, kad mus nugalėjo du priešai:

šaltis ir totoriai. Kai kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinant

totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu galima

ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl kartą jo akyse kažkas gyrė vieną

iškalbingą kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs mažiau

iškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.1

Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus

Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo

mokyklą, kuri padėjo atsivaduoti tėviškę.

_________________________________________________

1 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257

Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių kraštų žmonėmis

susitikti ir išsišnekėti. Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika,

siekimai, kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį gerbia

kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus spręsti. Žodžiu, jis

Prūsuose mito vakarų kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią

paskui kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir t.t.

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau

pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių,

kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir

skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo

ambicija čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas būdamas

gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbštus, iš šitos

mokyklos išėjo tikras tų laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais

ir politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.

Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi, yra

nepastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal. Iš tikrųjų taip nėra.

Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo - tėviškės. Jis nė valandai

neužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su vyriausiuoju

tikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis: kariauja, derasi,

politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas, Maskva).

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai - jis galutinai

atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais ir gavo

valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta

pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su tautos ir valstybės

reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai - jo draugai.

Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos galvos ir dešimteriopai

atsilygino už visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 - 1392m. jis lyg

medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392 jis grįžta į gimtąją dirvą, ir

visas medis puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustas

kunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas Lietuvos valdytojas.

Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol Vytautas atrodė

nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai nuo 1392 metų jis virsta

rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis įgyja didesnio pastovumo. Tiesa,

jam jau ir laikas buvo nusistovėt: jis jau tada turėjo apie 40 metų.

Šitokiame amžiuje gavo valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai

vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko

galėjo jis imti reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiau

uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir sunkesni. Atrodo, kad

pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikimo programos punktai.

Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su

Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais,

kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje - štai

vedamosios politikos mintys.2

Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo

suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai gabus organizatorius.

Greitai numalšino sukilusius kunigaikščius, sustiprino savo valdžią. Jis

valdė kraštą kietai, nepakęsdamas jokio pasipriešinimo: be pasigailėjimo

šalino savo giminaičius kunigaikščius nuo užimamų vietų, sukilusius

žemaičius žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo pykčio

bijodavo. Pasireiškiąs jo veiksmuose žiaurumas sutinka su tų laikų

supratimu ir negali būti laikomas vien individualine Vytauto ypatybe.

Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jam

netrukdavo - jis galėjo net žymias sumas skolinti Jogailai. Jis nebuvo

šykštus, priešingai reikale pinigų nesigailėdavo. Šiaip, kaip minėjau,

labai paprastas ir neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavo

jokių išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę, užimponuoti: siunčia

brangių dovanų, kelia puikias puotas (Lucke).Toks yra Vytautas kaip

politikas, valstybės vyras. Tai yra svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir

_______________________________________________

2 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260

pasireiškimo dalis.3

2

Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šis

politinis žygis, iš karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau jam ir

lietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos interesus ir Lietuvos laisvę. Be

to, Vytautas dar negavęs Jogailos jam pažadėtos ir teisėtai priklausančios

tėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad ji gali būti

atstumta nuo krašto interesų ir pakeista Jogailos atsiustais lenkais,

negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo dėl susidariusios krašte padėties

ir tvarkos. Šitų nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas,

Lietuvos ir jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir sunkių kovų,

nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos ne tik savo tėviškę, bet ir

visą Lietuvą su jai priklausančiais Rusų žemių plotais.4

Vytautas,paėmęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir užsieny vedė

seną, jau paties Mindaugo pradėtą, Lietuvos politiką: viduje stengėsi

įvesti centralizaciją, t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas,

sričių kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem kryptim: vakaruose

jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai šio galimybę sumušė Žalgirio

laukuos, o rytuose - pulti, t.y. užkariauti naujų žemės plotų. Buvo

dirbamas ir Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir po

unijos iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių problema su Lenkija,

- išeina iš šio rašinio rėmų: tai bus svarstoma kitų.

Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug. Dėl

naminių karų daugelis Lietuvai priklausančių kraštų atkrito ir pateko

Maskvos įtakon: dabar reikėjo juos ginklu atkariauti. Be to, tokios

netikėtos atmainos Lietuvoj - valdžios atidavimas Vytautui - labai

nustebino ir tuos

_________________________________________________________

3 Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148

4 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45

kunigaikščius, kurie darė sukilimus prieš jo tėvą: dabar už tai tikėjosi

susilaukti bausmės iš sūnaus. Tartum norėdami tos bausmės išvengti, dar

tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi atsipalaiduoti iš

Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo rankas. Gal tas sukilimas jiems būtų

pasisekęs, jei jie būtų sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusi

viena iš priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.

Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo kunigaikštis

Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš Vytauto tėvą Kęstutį ir

atsisakęs mokėti duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo besirengiąs

eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo Vytauto sumuštas ir turėjo

bėgti. Prisiartinęs prie Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiu

puolimu.

Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis,

Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti sukilusio

Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro. Šį kartą susirėmimų buvo

išvengta: viskas pasibaigė Vytauto pagrasinimu.

Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto sūnus.

Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko sau, o jam pavedė valdyti

Sieversko - Naugardą. Bet jis čia neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją,

iš kur abu su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautui

pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko Vytautui.

Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijos

kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų didesnė Volynijos dalis atiteko

Lietuvai, kita - Lenkijai.

Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų sričių

kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams valdyti mažos

reikšmės nedideles sritis.

Stambiųjų sričių kunigaikščių panaikinimas padarė didelę atmainą

Lietuvos gyvenime. Pirmiausia pasistūmėjo į priekį Lietuvos valstybės

suvienijimo darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdyti

didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie Vytauto pastatyti vietininkai

visiškai jo klausė ir tai jį padarė savarankišku valdovu. Anksčiau

kunigaikščiai, valdydami tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio, kuris

juos jungė su didžiuoju kunigaikščiu. Valdydami tokias sritis, Gedimino

ainiai ir šiaip aukštos kilmės kunigaikščiai, jautėsi esą savarankiški ir

kartais net sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar panaikinus sričių

kunigaikščius ir jų vieton atsisėdus Vytauto vietininkams, viskas buvo

suimta į vienas rankas. Mat, tie vietininkai neturėjo jokios politinės

reikšmės, kaip ankstyvesnieji tų sričių vadovai, o pasidarė tik dideli

žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo kunigaikščio vietininkai jį rėmė

tiek materialiai, tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjo

būti iš pareigų paleisti. Tuo būdu tos visos sritys politiškai pateko

visiškon Vytauto priklausomybėn, kas sustiprino jo padėtį krašto viduje.

Tada prasidėjo ir rusų gyvenamų sričių suvalstybinimas ir jose lietuvių

įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku parašytos baltgudiškai knygos,

kuriose palankiai atsiliepiama apie Lietuvą, ypač apie Vytautą.

Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo kunigaikščio iždas ir šiaip

materialiniai ištekliai, o iš čia ir jo politinė reikšmė ir galybė. I jo

iždą ėmė plaukti ir tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo sričių

kunigaikščiams. Pav., įvairios duoklės pinigais bei natūra ir visokie

muitų,prekybos mokesčiai. Daug pajamų davė didžiajam kunigaikščiui ir ūkio

pajamos, nes sričių kunigaikštijas panaikinus, visi kunigaikščių dvarai

atiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis sodino vietininkus tėvūnus. Jie buvo

ten kartu teisėjai, mokesčių rinkėjai ir ūkio prižiūrėtojai. Vietininkai ir

tėvūnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie didžiajam kunigaikščiui nė

nepriklausė. Ten jie eidavo teisėjų ir mokesčių rinkėjų pareigas. Dabar

didysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu anksčiau.

Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį vienetą,

išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė tai, kad prieš jį lenkėsi ne

tik viduje išlikę kunigaikščiai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.5

3

a) Kai Vytautas pabėgo iš kryžiuočių antrą kartą, Ordino vadovybė, nieko

nelaukdama, jau 1392 m. puolė siaubti Lietuvos žemių. Pirmiausia visomis

jėgomis užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė Suražo pilį, iš kur vos vos

spėjo pabėgti Vytauto svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje kryžiuočiai

sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos pilis, o rudenį jau siautėjo

Žemaičiuose. Bet tai buvo tik baisaus karo pradžia. 1394 m. vokiečiai,

paties didžiojo maršalo vedami, siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos,

Drohičino ir kitas apylinkes, vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvo

ir kitų metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių žemę, o kitas, didesnis

- į pačią sostinę. Pasikvietę svečių iš Prancūzijos, Vokietijos, pasisamdę

lankininkų iš Genujos, kryžiuočiai sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunu

atplaukė prie Kauno. Iš čia keliomis voromis patraukė Vilniaus link.

Vytautas, paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę, bandė stabdyti

kryžiuočius, bet nesėkmingai. Įsiveržėliai apgulė Vilniaus pilį, tačiau

paimti neįstengė. Besitraukiančius nuo miesto kryžiuočius lietuviai

persekiojo. Per trejus metus kryžiuočiai smarkiai nuniokojo Lietuvą.

Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti. Ordino didžiajam magistrui

pasidarė visiškai aišku, kad kryžiuočiai Lietuvos nenugalės. Be to,

vokiečius ištiko dar viena nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordino

siuzerenas imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai jau buvo

krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai sulaukė atokvėpio.6

b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė kryžiuočiams Žemaičius.

Ordino vadovai jau džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit

pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug

__________________________________________________________

5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49

sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau 1399 m. viduryje

surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis magistras, ir 11 dienų kalaviju

ir ugnimi siautėjo Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo

gyventojus, statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi pavergėjams.

Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams padėjo statyti Vytautas. Kita

pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos,

vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas

Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie žemaičių bajorai

pabūgę neišlaikė spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.

Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat. Pradėjo net geruojiu

vilioti: Žemaičiams siuntė gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau

gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai skaudžiai apsiriko:

1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė vokiečių pastatytas pilis, sudegino

Frydeburga, o vokiečius išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį, persikėlė

per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas kryžiuočių pilis.

Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas, vokiečiai ėmė

veržtis atgal. Daug žemaičių bajorų nuo kryžiuočių teroro bėgo į Lietuvą,

kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui skundus, reikalavo

pabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė, kad užrašęs kryžiuočiams tik

žemaičius baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, ir

jis, Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės. Kadangi nustatyti, kuris

baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai sunku, Vytautas pasakė

nė vieno pabėgelio negrąžinsiąs.

Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir nežada vykdyti Salyno

sutarties. Kryžiuočiai pradėjo atvirą karą.

Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m. Racionžo sutartimi

jis vėl jiems atidavė Žemaičius, bet su

__________________________________________________________

6 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248

sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą mįslingą sąlygą vokiečiai

priėmė, nes nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.

Po to keletą metų Lietuva su Ordinu nekariavo. Vytautas tvarkėsi

rytuose, tramdė Smolenską.

1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir galėjo

atsigręžti į vakarus, imtis Žemaičių klausimo.

Kryžiuočiai per tuos ketverius metus (1404-1408) Žemaitijoje vėl

pristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino. 1408 m. Ordino vadovybė

Žemaičių seniūnui įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva, bet Žemaičiai to

įsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai uždaryti sieną, Ordinas ragino Vytautą

greičiau atsiimti tuos 250 saviškių, tačiau Vytautas nesiskubino. Jo žmonės

vežė žemaičiams ginklų, ragino priešintis. Ir Žemaičiai priešinosi vis

atkakliau, pagaliau 1409 m. sukilo, ėmė deginti vokiečių pilis, varyti iš

savo krašto grobikus. 1409 m. žemaičiai paėmė Dubysos pilį

(Dobesinburgą) - kryžiuočių administracijos centrą. Visur mušami ir

persekiojami, kryžiuočiai pabėgo į Užnemunę. Iki vidurvasario Žemaitija

buvo išvaduota.

Taip Vytautas kryžiuočiams parodė, kad Žemaičių neatsižada, kad

anksčiau pasirašytų sutarčių nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą, kuriam

suteikė Žemaičių seniūno titulą. Tas pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412

metų.7

c) Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus ir Trakų

išžygiavo 1410 m. birželio 3 d. Traukė per Gardiną, Baltstogę Červinsko

link. Pakeliui prie jos prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo ir iš

kitur. Per 26 dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29 d. tiksliai

sutartu laiku atvyko į numatytą vietą - į Červinską.

__________________________________________________________

7 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 252-254

Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug arčiau, todėl jie atžygiavo

taip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios gurguolės traukė gana

greitai, be jokios gaišaties persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai rodo,

kad žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino toks sąjungininkų

kariuomenės drausmingumas ir punktualumas. Kad taip bus, kryžiuočiai

nesitikėjo.

Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė Marienburgo link. Paliaubos

su Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi, peržengti sieną

buvo galima nepažeidžiant prieš metus pasirašytos paliaubų sutarties.

Liepos 9 d. didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino teritoriją.

Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį, kryžiuočiai suprato jų tikslą ir

pasistengė kuo greičiau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems reikėjo

nužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo, žygiavo visą naktį per audrą ir

liūtį. Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergo

kaimų.

Priešais kryžiuočius trimis eilėmis išsiskleidė sąjungininkų

kariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi lietuvių ir totorių pulkai, centre

sustojo smolenskiečiai, o kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir samdiniai

čekai su moravais. Visą sąjungininkų kariuomenę rikiavo Vytautas.

Kairiajame sparne rikiuoti lenkų kariuomenę jam padėjo Zindramas iš

Maškovičių. Jogaila tuo metu meldėsi prie užnugaryje pastatytos palapinės.

Kadangi viskas vyko taip, kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.

Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė pradėti kautynes. Kronikose

rašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J. Dlugošo, neskubėjęs dėl to,

kad apskritai buvęs neryžtingas, net bailys ir vis dar tikėjęsis, kad

paskutiniu momentu pavyks kautynių išvengti, susitaikyti su kryžiuočiais,

nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai imperatoriaus vardu buvo paskelbę

karą. Vytautas, priešingai, veržėsi į mūšį. Jis pasitikėjo savo jėgomis ir

ragino karalių greičiau duoti ženklą pradėti kautynes, nes matė, kad tai

gal vienintelė proga sumušti vienoje vietoje susirinkusią priešo

kariuomenę. Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila nesusitaikytų arba kad

kryžiuočiai nepasitrauktų.

Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai įsidienojus, kai

kantrybės pritrūkęs didysis magistras įsakė savo pulkams leistis į slėnį, o

Vytautas leido lengviems lietuvių raiteliams pulti iš savo gerų pozicijų

išėjusį priešą. Vokiečiai dar suspėjo du kartus iššauti iš patrankų, bet

paskui nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę iečių spiečius,

kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais ir kalavijais, visi susimaišė,

susigrūdo. Žūtbūtinės kirstynės truko gerą valandą. Paskui didelė dalis

lietuvių ir totorių pulkų, ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką

Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške pametė juos iš akių.

Daugumai lietuvių pasitraukus, kryžiuočiai visu smarkumu užgriuvo

centrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų riteriai, čekai.

Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie šešias valandas, bet aiškios

persvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė. Kritiška situacija susidarė,

kai kryžiuočiai ėmė veržtis prie didžiosios lenkų vėliavos. Tačiau lenkų

kariai priešus atrėmė.

Vytautas visą laiką buvo mūšio lauke. Lydimas ir saugomas nedidelio

būrelio totorių karių, jis tarsi skraidė tarp pulkų, padrąsindavo

susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems atsiųsdavo pastiprinimų, t.y.

faktiškai vadovavo visai sąjungininkų kariuomenei.

Mūšis pasidarė labai žiaurus, karių eilės retėjo ir vienoje, ir

kitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas palaužti priešininkus, kryžiuočiai

metė į mūšį visą rezervą - šešiolika vėliavų, kurios iki tol stovėjo ant

kalvos ir laukė lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriai

užgiedojo pergalės giesmę “Kristus prisikėlė”. Tuo metu kryžiuočių rezervo

jėgos pradėjo supti Smolensko ir lenkų pulkus. Pačiu sunkiausiu momentu,

kai supamieji pulkai iš paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkūnas iš

giedro dangaus trenkė Vytauto vedami “pabėgėliai” lietuviai ir ėmė

triuškinti kryžiuočius. Kryžiuočių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusieji

lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė aiškėti sąjungininkų persvara.

Taip lietuvių kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo lietuvio ieties dūrio

į kaklą žuvo pats didysis magistras, baimės apimti kryžiuočių riteriai

pasileido bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis stovykloje. Čia

jų daugiausia ir žuvo.

Sutriuškinę kryžiuočius, sąjungininkai paėmė priešo gurguoles,

kuriose rado daugybę pančių ir grandinių belaisviams surakinti. Tais

pančiais buvo supančioti arba sukaustyti patys į nelaisvę paimti

kryžiuočiai. O statinės vyno, kurio kryžiuočiai turėjo atsivežę busimai

pergalės puotai, Jogaila liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas vėliau rašė,

kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų krauju. Pasak kitų autorių, mūšio

lauke tekėję kraujo upeliai.

Į Žalgirio pergalę Lietuva ėjo beveik 200 metų. Tą žygį pradėjo

Mindaugas, o sėkmingai užbaigė Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai ir

nuosekliai visą gyvenimą siekė sutriuškinti Ordiną. 1410 m. liepos 15 d.

vakare abu valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai ir

politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikaičiai, Žalgirio laukuose sudaužė

Ordino galybės legendą, apgynė savo žemę, išgelbėjo nuo kryžiuočių vergovės

žemaičius, pagaliau sužlugdė kryžiuočių planus sukurti savo valstybę palei

Baltiją nuo Oderio iki Suomijos įlankos.8

_______________________________________________________________

8 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m. p 258-263

Naudota Literatūra:

1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.

2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.

3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.

Baigdamas šį referatą, aš norėčiau pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaip

žmogaus ir kaip valstybės vyro - politiko ar diplomato, kultūrininko ar

karininko - nėra galutinai paaiškėjęs, Vytauto asmeny ir jo plataus masto

veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža abejonių ir

svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko pasakyti apie jį galutinį žodį.

Todėl manau, kad mūsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau gražaus ir

dėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai, jos praeičiai,

kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius, parodo tokius

svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai informacijos apie politinę,

kultūrinę situaciją tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojo

kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus ar kitus klausimus.

Istorija vienus valdovus iškelia, išaukština, parodo jų didvyriškumą, apie

kitus kalba, kad jie yra mažai sumanūs valdytojai, nepatyrę politikai ir

žmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo keliu.



2012 © Āńå ļšąāą ēąłčłåķū
Ļšč čńļīėüēīāąķčč ģąņåščąėīā ąźņčāķą’ ńńūėźą ķą čńņī÷ķčź īį’ēąņåėüķą.